Some minds... (in Lithuanian) / Skaudulys

I'm just crazy about shows and breeding... and that's why I'm extremely sad with no opportunity neither to show nor to breed, being only the visitor on shows, standing outside the ring, reading handlers and breeders blogs about their show trips and new puppies.... It's so sad when you can't make your dream true only because you not rich enough... 

Kadangi su šuniukais šįkart (jau kelintą kartą) nieko nesigavo, kažkaip pasisuko mintys link parodų...

Parodose su Gelyte nebuvome nuo pat 2009 metų spalio, kai Šiauliuose gavome paskutinį sertifikatą Lietuvos čempiono titului uždaryti. Nuo to laiko prasidėjo visokios asmeninės bėdos, dėl kurių dalyvavimas parodose pasidarė gan komplikuotas. Ir štai dabar net nežinau, kaip nupasakoti, kokio mąsto yra tas ilgesys ir skausmas ir pavydas, kurie apima mane skaitant parodų reportažus ar hendlerių/savininkų/veisėjų blogus internete.

Siaubingai, baisiai, nežmoniškai pavydžiu žmonėms, kurie gali leisti sau dalyvauti parodose, o ne vien tik stovėti už ringo. Parodų dalyviai, ypač ilgamečiai, žino, koks tai milžiniškas skirtumas: viena, kai ateini su savo šunimis, kuriuos statai ringe, pasitempusi, su kostiumėliu, su narvu, tašėm, numeriuko dėklu, parodiniais pavadėliais ir savo keturkoju gražuoliu, - ir visai kas kita, kai ateini viena, ir stovi prie rngo, susivėlusi, su žieminiu paltu, šaliku ir purvinais lauko batais, ir žiūri, kaip kiti daro tai, kas tau yra sulyg liga, narkotikas, manija - eina į ringą.

Šiandien galiu pasakyti, kad nedaug dalykų mano gyvenime teikia man malonumą, prilygstantį galimybei išstatyti šunį parodoje. Teisybė, kad šunų parodos ir dalyvavimas jose yra savotiška "liga". Ir tikrai labai sunku ir skaudu ją "sirgti", neturint galimybės "palaikomąjai terapijai" - dalyvavimui tose parodose.

Visa tai, žinoma, nublanksta, kai esi užpildęs savo gyvenimą darbu (10 valandų per parą), šeima ar artimaisiais, sportu ar dar kitkuo. Bet kai palaipsniui netenki šių kasdienių dalykų, pradeda lįsti tai, ką buvau jais užgožęs. Pradeda trūkti to, kas kadaise leisdavo išgyventi stiprias emocijas, kas jaudino, kas atnešdavo į tavo gyvenimą savotiško aštrumo ir suteikdavo skonio....

Nežmoniškas pavydas - štai ką jaučiu, matydama kitus veisėjus, kitus savininkus, kitus hendlerius, skaitydama apie kitų keliones į užsienio parodas, apie planuojamas vadas, matydama "šunininkų" kompanijas, kurios buriuojasi prie ringų pasibaigus ekspertizei, gurkšnodami šampaną ir dalindamiesi savo džiaugsmu ar nesekmėmis... Visa tai reiškia milžinišką krūvą emocijų - kartais gerų, kartais liūdnų, bet niekada nebūna taip, kad parodoje nebutum jų patyręs... Ar žinote, kas yra gyvenimas, kuriame nebeliko emocijų?......

Žinau, kad daugeliui šis mano postas pasirodys nekorektiškas ar per daug skaudulingas. Tiesiog norėčiau, kad kitąkart, stovėdami prie ringo laukiant savo klasės ir laikydami ant parodinio pavadėlio išpuoselėtą savo šunį, prisimintumėte, kokie Jūs esate laimingi, kaip jums pasisekė, kad štai TAI čia ir dabar yra jūsų gyvenimas, kad jūs jį gyvenate, kad turite tokią galimybę - ir pajaustumėte, kaip tai nuostabu ir nepakartojama, net kai gaunate "labai gerai" vietoje BOB :)))

Kuo nuoširdžiausiai linkiu visiems Jums gerų ir laimingų naujųjų metų...

Tikiu, kad gal jie nusišypsos ir man... Galu gale, nežinia, kiek dar žmonijai liko to įprasto (globaline prasme) gyvenimo - su parodomis ir šunimis......

p.s. pradedama rašyti šią žinutę, norėjau tik pasidalinti džiaugsmu, kad štai po ilgiausios pertraukos sudalyvausim su Gelyte kovo CACIBuose Vilniuje. Bet, pasirodė, tiek daug kartėlio susikaupė per tuos tylėjimo ir niekur nesirodymo mėnesius.....